G. Radzevičius. Eilėraščiai
GEDIMINO RADZEVIČIAUS –
E R D V I L O P O E Z I J A
Elėraščiai parašyti nuo1974-1988
PRIE ALYVŲ BALTŲ
Jei sunku kelyje,
Jei širdy neramu,
Jei nuvargintoj žemėj
Nerandi tu namų,-
Jeigu skausmas aršus
Drasko sielą skutais,
Jei esi užpjudytas
Šunimis tu piktais...
Prie alyvų baltų
Atsiklaupk, atsiklaupk,
Laimės Paukštę pašauk,
Laimės Paukštę pašauk...
Tau naktinis dangus sušvytės, atsilieps,
Laimės Paukštė atbus,
Skausmą guosti atlėks...
DABARTIES NAKTIS
Dabarties naktis
Užgulusi
Akių regėjimą
Sunkiom ašarom
Liejasi per skruostą,
Stingdama
Šaltu akmeniu
Širdies plakime,
Lūpų kalbėjime...
Aklų
Šikšnosparnių globon
Patekęs vėjas
Suka
Teisingą vėtrungę
Į nežinomą pusę..
Paklydę vaikai,
Nerasdami namų,
Be Motinų Tikėjimo,
Blaškosi
Savo ieškojimuose,
Maitindami sielą
Bedvasės
Ugnies
Penu...
SUNKIAU KASKART
Svajonės mano -
Beburis laivas...
Aš - Paukštis be sparnų...
Tas veidrodis gyvenimo
Toks kreivas,
Kupra –
Priaugo prie pečių...
Tėvynės Žemė -
Mindoma vaitoja...
Teisybė -
Sutrypta purve...
Vaikai – bepročiai
Džiūgauja, kvatoja
Spygliuotame
Raizgytame narve...
O dienos ratais
Bėga, bilda, dunda...
Išknaisė kiaulės
Ąžuolų šaknis...
Sunkiau kaskart
Diena
Tiesos bebunda...
Sunkiau kaskart
Besuplazda širdis...
RAUDA ŽEMĖ
Rauda žemė...
Kaukia vėjai...
Pragaišties sūnaus skelbėjai
Iš krūtinių
Replėm rautą,
Iš Širdžių
Aukštai sukrautą,
Dega laužą -
PASKUTINĮ...
PLAUTI SAULEI TAKO
Mintys sunkiai klampsta
Per vienatvės taką...
Dainos vėjų mielos
Ilgesį vien šneka...
Kurčias jų - negirdi...
Aklas jų - nemato...
Eina Siela,
Klampsta,
Plauti Saulei - Tako...
KAIP IŠGELBĖT...
Abejingas
Mėnulio šaltis
Raikė riekėm
Bejėgią širdį...
Be keleivio
Parplaukė valtis...
Paskandinus
Saulėtekio viltį...
Kipšo šunys
Pakrantėj puotavo...
Lakė srūvantį
Nerimo kraują...
Kaip išgelbėt
Pasaulį - griūvantį...
Kaip išsaugot
Pasaulį - Naują...
NA IR KAS
Na ir kas, kad ruduo,
Kad šiaurys surakinęs
Sidabrinėm grandim
Žemės Širdį tvirtai...
Na ir kas, kad piemuo
Neina kelti Aušrinės,
Šiaurės vėjų lopšy
Užmigdytos kietai...
Širdys mūsų karštesnės
Užu žiemišką šaltį,
Už bejėgias, negyvas
Šiaurės sosto erdves...
Mintys mūsų gilesnės
Kad ir nieks jų negirdi...
Už sustingusios žemės
Begalines gelmes...
KAS SURINKS TĄ RASĄ
(„Dainos“ klubo žygeiviams)
Kas surinks tą rasą
Nuo laukų žalių...
Kas atlaisvins skausmą
Nuo širdžių skaudžių...
Kas bemiegę naktį
Užliūliuos saldžiai...
Kas Senolių Žemę
Saugos išdidžiai...
Kas dainas liūdnąsias,
Kas jas išdainuos...
Kas užjaus mūs skausmą,
Kas varge paguos...
Patys sau dainuokim,
Turim daug dainų...
Vargą užliūliuokim
Tarp juodų naktų...
RASOMIS gaivinkim
Sau širdis skaudžias...
Drąsiai kelkim galvas
Saulėn išdidžias...
VIRŠ LIETUVOS
(Sapnas-vizija)
Nakties rūsy,-
Tamsa sunki plevena...
Sužimba ežero dugne laužai...
Ganyt naktigoniai
Kaimenę gena...
Atgyja - nukauti šarvai...
Eilėm sustodami rikiuojas...
Tvirtai įsispiria balne...
Štai Vytautas - valdyt atjoja...
Kęstutis - keliasi kalne...
Ir Algirdą į talką kviečia...
Pasklinda į šalis šaukliai...
Virš lauko burias, sklando, spiečias
Visų šalių juodi krankliai...
Vis taikos – Širdį Gediminui išdraskyti...
Iškirsti - Mindaugui akis...
KAPOKIT VYRAI,
SMEIKIT JUOS...
KAPOKIT, VYKIT...
Kol ta naktis rūsy prašvis...
Kol Saulė Rytmečio atbus..
Virš LIETUVOS...
...........................
Virš LIETUVOS...
Nykus dangus,
Sužvarbęs rūkas slėniais rangos...
Iš lėto bunda užguita diena...
Gelžinėm replėm širdį kanda
Įkyri,
Svetima
Daina...
PERSPĖJIMAS ATGIMIMUI
Jei Saulės slėnį
Užvaldys pasaulio aistros, -
Nebus jau Tylai
Galvą kur priglausti...
Plazdės visuotinis
Blogybių gaisras...
Varpai nustos gerumą gausti...
Blanki mirtis
Lydės ĖJŪNO kelią...
Sunkiau kaskart
Namo bus grįžti...
Praradę - Atgimimo galią,
Nuvys žiedai...
Nespėję nei pražįsti...
NEŽINOMAM LIETUVOS KAREIVIUI
(tekstas dainai)
Saulė išblėso akyse,
Kraujas sustingo širdy...
Guli Kareivis negyvas,
Vėtros vien kaukia kely...
Žuvo Kareivis –negrįš jau...
Jo nebeguos mylima...
Saulė užgęso akyse...
Motina verkia sena...
Žuvo Kareivis – be kapo,
Pievoj žalioj tarp gėlių...
Žuvo Kareivis - negrįš jau,
Sodžiun gimtan takeliu...
Žuvo Jis mūšy –Didvyriu...
Galvą paguldė narsiai...
Žygdarbį Jo apdainavo
Skambūs dangaus vieversiai...
Pievos vainiką jam pynė...
Priglaudė Žemė šventai...
Tik nesurado Jo kapo,
Sodžiaus gimtieji takai...
.......................................
Kelki - atbuski Tėvyne,
Motina ainių narsių...
Priešo galybę kur skynė,
Gynė nuo kėslų tamsių...
TREMTINIAMS
(tekstas dainai)
Atminimų paveikslai
Kartojasi,
Lyg numirusios spalvos
Rudens...
Lyg seniai išsikvėpę
Atodūsiai,
Ant sustingusio laiko
Vandens...
Mintys lekia į tolį,
Kaip paukščiai,
Išsiilgę erdvių
Paliktų...
Atsitrenkę į ledą
Baukščiai,
Nesuradę -
Gimtųjų namų...
Verkia nuotakos vėjy -
Pražilusios...
Verkia Žemė -
Likimo graudaus...
Nebeneš jau daugiau
Nutilusios,
Bitės pievų
Laukinio
Medaus...
NENURIMSTANTIEMS
Sidabriniam sapne verkia gėlės...
Išeiname - namo negrįžti...
Plasnoja rudeninės paukščių vėlės
Ieškoti - ilgesį pernykštį...
Klevai tik vieniši didingai šlama...
Šaknim įaugę į Tėvynės Žemę...
Palikę vienišumo dramą,
Rankas iškėlę dangų remia...
Rugiai prigėrę raugalo lig soties
Sapnuoja iškilmingą javapjūtę...
Išpurtęs šypsosi ąsotis...
Varnams šioj žemėj gera būti...
Išdidžios gėlės trypiamos raudoja,
Numirėlių nespėdamos kaišyti...
Tikėti nenustodamos į Rojų...
Joms Kryžiaus ženklas -
Saulėj švyti...
Jau Žirgas Baltas nerimu sužvingo....
Sužibo Karūna Didinga...
Į ryklę slibino klastingo
TIESOS
RYŽTINGA
IETIS
SMINGA....
KARALIAU
- Karaliau,
Ranką man nukirsk,
Tiktai neversk daryti pikto...
Kol kęs kiti
Tol man širdis krauju pasruvus...
Jėga sukurtas darbas -
Priverstinis...Netikras jis...
Ir Meilės spindulių -
Jame nebus....
O Meilė - grožio, gėrio žiedas,
Nušviestas Dieviška šviesa,
Pražįsta...
Ir krauna pumpurus
Kitų kartų žiedams...
- Sustok, Karaliau, ir paklusk,
Tu Dangiško Valdovo balsui....
Prisek prie kalavijo
MEILĖS ŽIEDĄ....
- Žinok, Karaliau,
Žemės laikas trumpas...
Gėlių ant savo kapo nenuneši...
-Kol gyvas,
Jas dalink kitiems...
BITĖS IR MEŠKA
(tekstas dainai)
Neškite bitės, neškite bitės
-Pievų medų, pievų medų...
Kraukite bitės, kraukite bitės
-Korį saldų, korį saldų...
Ateis meška,-
jums korius suardys...
Ateis meška,-
ir medų išlaižys...
Saugokit bitės, saugokit bitės
Darbo vaisių, darbo vaisių...
Vykite bitės, vykite bitės
Vagį baisų, vagį baisų...
Ateis meška,-
jums korius suardys...
Ateis meška,-
ir medų išlaižys...
PRAŠNEKO BALSAS
Prašneko balsas
-Tyliai, tyliai, tyliai...
Iš begalybės tolių atkeliavęs...
Ir snaigėm krito
-Lygiai, lygiai, lygiai...
Į ŽEMĘ
-Atmintį atgavęs...
................................
Pro balzganą žibinto šviesą...
Pro medžių styrančias šakas...
Pro naktį, pro apgaulės tiesą...
Pro ištiestas žmogaus rankas...
Pro varpo dūžį žalvarinį...
Nuskęstanti šaly dausų...
Pro kario šūksnį paskutinį,
Negryžusio iš apkasų...
Pro žalią eglę, vilko taką...
Pro rogių kruvinas vėžes..
Pro bildantį vagono ratą...
Pro aimanas jame skaudžias...
Pro kūno iškankinto kraują,
Pro nesudegintas žvakes...
Pro paukščio klyksmą,
Vaiko šauksmą...
Smūtkelių ašaras graudžias...
............................................
Taip tyliai, tyliai, tyliai
Balsas šneka....
Ant skruosto ašarom -
Sūriom...
IŠ DIEVIŠKOS SAULĖS
Iš Dieviškos Saulės,
Iš Žemės dosnumo...
Iš Girių galybės,
Lapelių švelnumo...
Iš Stumbro stiprybės,
Upelio skaidrumo...
Iš Tėviškės Sodžiaus
Padangių melsvumo...
Iš Židinio dūmo
Svajingo jaukumo...
Iš Baltojo Lino
Giesmių didingumo...
Iš Varpo gaudimo,
Maldų nuoširdumo...
Dvasia Mūs – užaugus -
Nebijo sunkumo....
IŠ CIKLO
”BIRŽELIO STEBUKLAI”
O VILNIUJE -LIETUS
O Vilniuje – lietus...
Perkūnas -
Bažnyčių stogais nudundėjo...
Pro Katedros aikštę,
Pro Belmonto mišką,
Pro Pavilnio ąžuolynus...
Svaidydamas
Vilnios pašlaitėmis,
Grėsmingas žaibų vilyčias...
..............;...........................
Ir džiūgavo žemė,
Lig pat pašaknų pagirdyta
Debesų gaivos...
Ir tvino krantai,
Nuo tos gaivos pertekliaus...
Ir džiaugės žolė,
Kartu su javais...
Ir bėrė žiedus medžiai...
Sutikdami VASARĄ -
Perkūno vežime atvažiuojančią,
Nokinti derliaus...
..............................
Lazdynų paunksnės globoje,
Vešliai išsiskleidusi,
Paparčių lapų žaluma,
Laukdama
RASOS RASTIES šventės,
Pilna
Pirmapradžio Žinojimo
Brandino
Stebuklinį žiedą...
........................................
Taip, -
Po ievų žydėjimo,
Alyvų kvapų sklidini,
Prasidėjo -
BIRŽELIO STEBUKLAI...
DANGAUS ŽINIA
Apkabinęs Žemės medį,
-„Vardan Dievo“, vis kartoju...
Ir palaimoj, užsimiršęs -
Broliu Jo pasijuntu...
Sielų ribos susilieja,
Į padangę jausmas kyla,
Ir svaigina,
Lyg nektaras -
Atsiųsta
Dangaus
Žinia...
ŽALIA PAUNKSNĖ
Žalia paunksnė –
Saulės spindulys...
Nerūpestingas, kūdikiškas miegas...
Žmogaus Pasaulio -
Nykstanti dalis...
Lyg tirpstantis, pavasarinis sniegas...
Upeliais bėga
Vandenyno linkui...
Arba suvilgęs Žemę sodriai,
Pavirsta
Žydinčiais laukais, šilais...
Ir girių šlamesy vešliam gyvena...
O debesy aukštai, -
Mums primena
Gamtos Didybę Grąsią...
Namais Perkūno
Virtęs...
.................................
Žmogaus lemtis - trapi, lyg žaislas
Ant Kalėdų eglės...
Ir Nemari,
Lyg tas - pavasarinis sniegas....
Iš vandenio - į debesį...
Iš debesies -
Į Vandenį....
......................
Nuo Amžių Amžinųjų
Skalauja
KŪNĄ ŽEMĖS,
Pagirdydamas
DIEVO KŪRINIJĄ
Sodriai...
SVEIKI, GERIEJI MANO MEDŽIAI
Sveiki,
Gerieji Mano Medžiai...
Šakų palaimos šnabždesy,
Tarp ajerų,
Miškų ir pievų,
Arklių prunkštimą prislopinę,
Priglaudę
Mūsų lūkesčių laukimą,
Ugnies kaitroj -
Žvaigždžių naktiniam atspindy,
Nokinat Žemei
Savo Dievišką nektarą,
Be atlygio dalindami
Į keturias puses...
Ant klegančių sparnų -
Po visą Platųjį Pasaulį...
........................................
Tai Jūs išlaikėt tai -
Ką mes praradom,
Iššvaistėm šimtmečių eigoj...
Ir vargani,
Sumirkusiais apsiaustais,
Po Jūsų lapija,
Suradom Būstą savo...
Vėl Ašaros sūrios prasmėj
Pamatėm kelią
Amžinybėn...
..................................................
Keleiviai mes,
Paklydę ryto migloje...
Ir žemiškais rakandais
Užgriozdinę svajų Miražą...
Vis tikinam save pasiekę Tikslą...
Ir nebelaukiam Rytmečio Aušros,
Bijodami pažinti karčią Tiesą...
Ir į Akis
Viens kto pažiūrėti...
...................................................
Keleiviai mes,
Nuvarginti pagundų,
Aistrų, vilionių, apgavysčių...
Tikėjimų...
Paklydę maišaty...
Nebepažįstam DIEVO savo...
Vienintelio
Ir Bendro mums visiems...
Kuris gyvena
VISAME KAME...
...ir NIEKUR...
............................................
Ir Jūsų šlamesy,
Gerieji mano Medžiai...
Žydėjime gėlių ir bičių dūzgime,
Javų ir sodų nokime,
Karūnoj briedžio, vilko kaukime,
Bekraštės Jūros gaudime...
Ir vandenų gelmės pasauly...
Ir atspindy vandens,
Veide Aušrinės...
Perkūno dundesy
Ir Karalijoj debesų,
Pro aukštus kuorus
Vakaro žaros nutviekstus,
Žvaigždynų mirgančioj padangėj...
Mėnulio balzganoj šviesoj..
Klyksme apuoko...
Ir šulinio dusliam aide...
Giesmėj Paukštelio...
...ir NIEKUR...
..............................................
GERIEJI MANO MEDŽIAI....
..............................................
Šlamėkit Jūs,
Kaip šimtmečiais šlamėjot,
Pasveikinę visus -
Kas jumyse RAMYBĘ rado,
Ir prieglobstį
NAMŲ GIMTŲJŲ....
..........................................................
Šlamėkite...
Šnabždėkit
Savo MALDĄ
PIRMAPRADĘ...
Ir džiūgaukit –
Lyg išrišimą gavę...
Į AMŽINYBĘ
KELIO
NEPRARADĘ....
...............................................................
Sveiki, Gerieji Mano MEDŽIAI....
PRIGLAUSK ŠIRDIE
Į Viešpaties Stebuklų Sodą
Kalu sau kelią atkakliai...
.......................................
Priglausk širdie Rasos lašelį,
Iš Viešpaties Stebuklų Sodo,
Kurs nukrito
Ant skruosto Tavo...
Priglausk, ir ženk,
Su Kūdikio šypsniu veide...
Į Ateities miglotą Būtį...
Priglausk, ir ženk...
Nenusilenk
Pagundų ir dvejonių Naštai,
Kely sunkiam užgriūnančiai Tave...
Nors ašaros teplūsta -
Jisai žėrės - Smaragdu Tavyje,
Kaip ta Žvaigždė,
Kur Kelią sutemoj parodo
Nerimstančio
ĖJŪNO SIELAI......
Priglausk, ir ženk.....
Į Viešpaties Stebuklų Sodą
Kalu sau kelią atkakliai....
LINK BROLIŲ KOJŲ
Keliavo JIE ilgai...
Pakol priėjo jūros krantą...
Aplink styrojo mirtina tyla...
.............................................
Svaigi vasaros naktis,
Savo stebuklingais kerais užmigdė
Ne tik Visą kas gyva, ne tik vėją,
Bet rodos, ir Saulę...
Balti rūko debesys,
Pakibę virš lygaus,
Kaip stiklas, jūros paviršiaus
Skleidė nejaukios Vienatvės dvasią...
Nualinti ilgo ėjimo,
Alkani ir suvargę,
Sugluminti to netikėto reginio,
Stovėjo JIE -
Lyg tos sustingusios
Akmeninės stovylos...
Ir nežinia kiek laiko,
JIE būtų likę tokioje būsenoje,
Jei nebūtų pamatę
Pačioje jūros tolumoje
(O gal būt tik pajutę)
Kažkokį šiltą,
Purpurinį Šviesos dvelkimą....
Jis vis ryškėjo ir ryškėjo...
Plito, skverbėsi
Pro bežadę, šiurpią
Vienatvės rūko drobulę...
Vis arčiau ir arčiau užliedamas,
Rožine spalva,
Apmirusį jūros paviršių...
Ir jis vis ritosi ir ritosi
Smėlėtu krantu -
Link BROLIŲ kojų...
Ir atsitrenkęs į JUOS
Sutvisko tūkstančiais
Ryškių spindulių....
O Vėjas, -
Tarytumei pašokęs iš miego...
Teškendamas
Ir šiaušdamas Jūros paviršių
Puolė bėgti
Į visas Keturias Puses...
..................................
TAIP PATEKĖJO SAULĖ....
...............;...........................
SENUOLIO ŽODŽIAI
IŠSIPILDĖ:
-Jei ištversite
Ir ateisite,
Ligi Ryto...
TEN,
Iš kur pateka SAULĖ, -
Būsit
LAIMINGI....
PRISIKELKIM NENUMIRĘ
(Skirtas draugui Leopoldui, parašytas skanaujant nuostabų , jo pagamintą pienių vyną)
Kai ateisim, susibursim,
Taurę sklidiną pakėlę,
Paslapčių BŪTIES nektaro...
Iškaišytą, išdabintą,
Žemės dulkių smaragdu...
Tai uliosim ligi ryto -
Mintyse kiekvienas savo...
Kol nušvis mums kelio galas -
Begalybės pradžioje...
.....................................................
Ir ant Kryžkelės sustoję,
Melsim Dievišką Apvaizdą,
Ir ieškosim Palaimingos
Amžinų Namų Krypties...
Ir išplauksime į Jūrą,
Pasikinkę Vėjų burę,
Ten klyksme baltos žuvėdros
Susirasime Namus...
O sparnus plačiai iškėlę
Tarp Dangaus ir Vandenyno
Mes turėsime Buveinę
Savo Žemiškos Lemties...
..........................................
Plaks į krantą putos baltos...
Vakarų žaros pašvaistėj -
Lyg iš akmenio nukaltos,
Praeitų dienų fone...
O ant gelsvo smėlio kranto -
Nepailstamai ir kantriai,
Mūsų niūrią kasdienybę
Metraščiai bangų rašys...
Ten Mylėsim ir Tikėsim,
Neapkęsim ir prakeiksim...
Kilsim, smigsim ir tylėsim -
Jūros gausmo ošime...
........................................
Ir lig valiai prisiklausę
Palaimingojo ošimo -
Svaigsim tyliai, tyliai, tyliai
Kopų smėlio šlamėsy...
....................................
Šaltis, speigas jau praėjo...
Atlidys dabar ant tako,
Ant širdies ir ant Likimo
Kasdienybės laukime...
Laukime Šviesos ir Saulės,
Laukime Savęs ateinant,
Iš beribio Okeano,
Neužgęstančių Žvaigždžių...
.............................................
Prisikelkim - Nenumirę
Savo Gyvastį atradę -
Ne pilkoj vargų paskliautėj,
O Anapilio džiaugsme...
......................................
Ir pakelkime mes Taurę
Pilną, sklidiną LIKIMO...
Ir išgerkime už VILTĮ
Ir už SĖKMĘ
KELYJE.....
TRAPIOS MŪSŲ SVAJONĖS
Trapios mūsų svajonės,
Lyg pilys,
Pastatytos iš smėlio kalnų.
Tyli akys
Žvaigždynų nebylios,
Lyg būt lūpos
Šaltų akmenų.
O aplink –
Vien šiukšlynai, vien rūdys,
Girgžda durys namų apleistų...
Nieks to skausmo širdies nepaliudys, -
Nei kietumas
Mestų akmenų...
Bėdžiai mes,
šio vargingo pasaulio
Pasiklydę
šiukšlyne buities...
Skinam kelią
Į Amžiną Saulę...
Nežinodami
Saulės
Krypties....
JAU BALSAS UŽKIMO...
Jau balsas užkimo –
Nuo bergždžio šaukimo...
Einu atsiskyręs
Nykioj vienumoj...
Nei draugo, nei brolio,
Nei Saulės laukimo...
Tik - švilpiantis vėjas...
Tik smėlis kalvoj...
Nei tako, nei kelio -
Vien vienišas paukštis -
Lyg Angelas Sargas
Boluoja sparnais...
Tik sielą užgulęs
Bežadis laukimas
Rūke išsisklaido
Bevaisiais sapnais...
Aplinkui brūzgynai -
Godumo pritvinkę...
Ant kelių suklupus-
Tautos ateitis...
Ne Dievui ji meldžias-
Šaltai tyli lūpos...
Jos kaklą apraizgius
Mamonos angis:
Vis šnypštauja pyktį
Tulžingą išliejus...
Ir kelią į Būtį
Užstojus savim...
.............................
Iš kokio pasaulio-
Sakyk tu atėjus...
Ir ką gi daryti
Dabar su tavim....
............................
Jau balsas užkimo,
Nuo kurčio šaukimo...
Tik dvasių šešėliai...
Slogi sutema...
Tik
Bergždžias lakimas...
Tik
Vėjų švilpimas....
............................
Vien
Stigdanti lūpas
Rauda
MALDA.....
Po ąžuolais
1978
Po ąžuolais
Senais, senais...
Kartu su girių
Milžinais...
Su Praeities
Žygių
Takais...
Su Saule -
Ir Šviesos
Vaikais...
Kol kraujas
Gyslose
Mums kais...
Su Dievo
Ir Tautos
Vardu,
Kiekvienas
Stokime
Už du...
Nes Niekas,
Niekad,
Niekados -
Nebeatstos
Mums -
LIETUVOS...
.........................
Ar tai gražu,
Ar negražu?
Keliauja
Siela pamažu
Su mano
Vargo
Bagažu......
MIRTIE –VILTIE
Skirtas žuvusių už Lietuvos Laisvę atminimui
(sukurtas 1980-1991 )
Mirtie –Viltie
Sesuo - Prisikėlimo Žemės,
Nuplaunanti
Raukšles nuo veido...
Vartus
Į Šventą,
Amžinąją Tylą
Atkeli be garso...
Į Muziką
Vaizdų Pasaulio Sutvėrimo...
Į Šviesą-
Sklindančią
Iš MEILĖS SOSTO....
........................................
Mirtie - Viltie
Sesuo - Prisikėlimo Žemės,
Paskendusios
Varge skurdumo...
Paskendusios
Bruzgynuose godumo...
Minių
Nužmogintoj menkystėj...
.........................................
Mirtie - Viltie
Sesuo - Prisikėlimo Žemės...
Pagrok Šviesos
Ir Meilės Sosto
Tylą...
Pagroki taip,
Kaip Motina prabyla...
Į Sūnų savo -
Žemės nukankintą...
Žiedais erškėtrožių
Kaišytą kruvinai...
.....................................
MIRTIE - VILTIE
SESUO -
PRISIKĖLIMO
ŽEMĖS...
....................................................
- Kodėl aš Erdvilas?
Klausia manęs žmonės...
-Kodėl aš pasirašau”Erdvilas”?
Ir išvis, kodėl aš taip rašau?
Na , matyt todėl,
kad, jei nebūčiau Erdvilas,
tai taip ir nepasirašinėčiau....
O rašau taip, būtent todėl,
kad aš esu
ERDVILAS
SALDUS ALUS...
Saldus alus, balta puta...
Ši daina be pabaigos...
Kas išgėrė - tas priputo
Ir nepabaigė dainos...
O kažkas prigert nespėjo,
Nes jam kliuvo vien puta...
Ir namo blaivus parėjo...
Ir daina - nepabaigta...
Ką dabar, sakyk, daryti,
Kaip išlyginti skriaudas...
Kam pridėti, kam atimti,
Kad užbaigti tas dainas...
..........................................
Žmonės sako:
Svetys į namus-
Dievas į namus...
O aš sakau:
Arielka, užkanda-
Ant stalo...
........................................
Kažin ar žino Dievas,
Kad jo angelai -
Seniai Amūrais
Pavirto....
..................................
O dienos tos
Pro šalį bėga, lekia , bėga...
Kad nors viena
Į svečius užeitų...
..............................................
Suvalkiečiai sako:
Kai turi daug pinigų,
Tai litas - ne pinigas...
O kai jų nėra -
Tai geriau tas litas prie savęs...
.......................................
Jei Lietuvoje vasara agurkinga-
Tai rinkimus laimės darbiečiai...
................................................
Jei Lietuvoje vasarą ledais lyja -
Tai Kėdainiuose vyksta rinkimai...
................................................
Jei Lietuvoje krepšinio pergalių sausra -
Lauk negrų invazijos...
.....................................................
Jei Lietuvoje sausio mėnesį
Nėra sniego ir lyja-
Vadinasi rusai kažką sumanė...
....................................
Sėdi Lietuvis Medininkų aukštumose,
Ant Aukštojo kalno,
Trispalvę iškėlęs ir mąsto:
Tai kam gi man ta
Naftos perdirbimo įmonė reikalinga,
Jei Lietuvoje naftos nėra....
Geriau aš ją lenkams parduosiu...
Jie irgi naftos neturi...
Tai bent juoko bus...
...................................
(Skiriu didžiajam šių laikų jumoro klasikui Juozui Erlickui)
Kaip sunku rasti rėmėjų,
Kai kūrinys jau sukurtas....
O kaip rasti jų ,
Kai jis - dar nesukurtas,
Kai jis dar - kely, -
Dūsavo
Didysis
Klasikas –
Erlickas,
Sėdėdamas
Bezdonių
Miestelio
Užkandinės
Kampe...
Pokalbis su praėjusių laikų
Pogrindžio bendražygiu,
Seimo nariu,
Vytautu Bogušiu...
- O, Gediminai ,
Kaip aš tau pavydžiu...
Tu visada –
Esi laisvas,
O man vis reik kūprinti
Diena dienon,
Posėdžiauti...